Hesiodas ir Teogonija

Hesiodo biografija

Graikų literatūra prasideda Homero ir Hesiodo kūriniais, ir nors Homero epai „Iliada“ ir „Odisėja“ dažniausiai sulaukia didžiausio dėmesio, Hesiodo indėlis į graikų (o kartu ir Vakarų) kultūrą neabejotinai yra ne mažiau svarbus.

Vienintelė iki mūsų dienų išlikusi biografinė informacija apie Hesiodą kyla iš paties poeto liudijimų. Pavyzdžiui, „Teogonijos“ pradžioje Hesiodas teigia buvęs piemeniu, ganančiu avis Helikono kalno papėdėje Bojotijoje – centrinės Graikijos regione. Būtent ten, pasak jo, jam pasirodė Mūzos ir suteikė poezijos dovaną. Kūrinije „Darbai ir dienos“ Hesiodas taip pat mini, kad gyveno Askroje – nedideliame kaime netoli Helikono; kad turėjo brolį Persą, su kuriuo dažnai konfliktavo; kad jų tėvas atvyko į Bojotiją iš eolietiškos Kymės Anatolijoje; ir kad pats Hesiodas retai palikdavo gimtąjį kraštą, išskyrus vieną trumpą kelionę per tris mylias (4,8 km) pločio Euripo sąsiaurį iš Aulidės į Chalkidę. Ten jis dalyvavo laidotuvių žaidynėse Atamanto iš Chalkidės garbei ir laimėjo trikojį dainavimo varžybose – įvykį, kurį pats Hesiodas pateikia kaip įrodymą Mūzų jam suteikto poetinio talento.

Šių biografinių detalių istoriškumas išlieka neaiškus, tačiau jos vis dėlto suteikia atspirties tašką Hesiodo kūrybos tyrinėjimui. Kur kas sudėtingesnis yra klausimas, kada Hesiodas kūrė. Vis dėlto paprastai sutariama, kad tiek Hesiodas, tiek Homeras veikė VIII a. pr. Kr., netrukus po graikų abėcėlės atsiradimo. Šis laikotarpis sekė po šimtmečius trukusio nuosmukio po ilgosios Tamsiosios epochos, prasidėjusios apie 1200 m. pr. Kr., kai daugelis pagrindinių Viduržemio jūros regiono civilizacijų – įskaitant hetitų, asirų, babiloniečių ir mikėniečių – žlugo dėl gamtinių katastrofų, vidinių neramumų ir įsiveržimų grupių, vėlesniuose šaltiniuose bendrai vadinamų Jūrų tautomis.

Hesiodas ir Homeras

Apskritai Hesiodas ir Homeras kūrė tuo pačiu istoriniu laikotarpiu. Jie taip pat vartojo panašų graikų kalbos dialektą – jonėnų graikų kalbos atmainą, dažniausiai vadinamą homeriškąja arba epine graikų kalba. Ši kalbos forma nuo klasikinės graikų kalbos skyrėsi panašiai, kaip Šekspyro anglų kalba skiriasi nuo šiuolaikinės anglų kalbos. Atsižvelgiant į šiuos kalbinius panašumus, nenuostabu, kad abu autoriai naudoja daug tų pačių poetinių konvencijų, pavyzdžiui, epitetus – aprašomuosius posakius, pabrėžiančius būdingą asmens ar dievybės savybę (pavyzdžiui, „griausmingasis Dzeusas“ arba „pilkaakė Atėnė“).

Galiausiai Homerą ir Hesiodą sieja tai, kad abu poetai dėmesį sutelkia į rytinio Viduržemio jūros regiono dievus ir herojus – konkrečiai į mikėniečių graikų kultūrą, kuri išnyko šimtmečius prieš jų gimimą ir išliko tik pasakojimuose bei legendose. Tačiau kiekvienas poetas šią paveldėtą tradiciją interpretuoja skirtingai. Homero epai pasakoja konkrečias istorijas apie svarbiausias Trojos karo figūras ir pateikia vienus sudėtingiausių bei labiausiai išplėtotų personažų visoje literatūroje – tiek mirtinguosius, tokius kaip Achilas ir Odisėjas, tiek nemirtingus dievus, įskaitant Dzeusą ir Atėnę.

Tuo tarpu Hesiodo „Teogonija“ pasižymi platesniu užmoju ir koncentruojasi į pačias didžiausias temas: pasaulio ir dangaus sukūrimą, dievų gimimą, konfliktus ir kovas tarp skirtingų dieviškųjų kartų bei įvairias dievų ir mirtingųjų sąveikas. Tai nestebina, nes pats graikiškas žodis „teogonija“ pažodžiui reiškia „dievų genealogiją“. Todėl pagrindinis šio kūrinio tikslas yra paaiškinti visatos kilmę ir atsekti dievų kartų raidą – nuo pirmapradžių būtybių, tokių kaip Niksė (Naktis) ir Gaja (Žemė), iki Olimpo dievų, tarp jų Dzeuso, Atėnės ir Heros.

Tai nereiškia, kad „Teogonijoje“ trūksta įtaigių pasakojimų – priešingai. Šis palyginti trumpas kūrinys apima daugelį žymiausių graikų mitologijos epizodų, įskaitant Urano kastraciją, kurią įvykdė Kronas, Afroditės ir Atėnės gimimus, dievų ir titanų karą bei mitus apie Prometėją, Heraklį, Pegasą, Pandorą, Jasoną ir Medėją, taip pat Persėją ir Medūzą. Be to, poemoje pasirodo daugybė įspūdingų mitologinių pabaisų, tokių kaip Šimtarankiai, Kiklopai, Harpijos, Gorgonės, Echidna, Orthras, Cerberis, Lernėjos Hidra ir Chimera.

Apie „Teogoniją“ – santrauka

Trumpai tariant, Hesiodo „Teogonija“ pateikia įspūdingą graikų mitologijos apžvalgą, nors jos skaitymas gali būti sudėtingas dėl nepaprastos graikų panteono apimties ir sudėtingumo. Poemoje minima daugiau nei 400 dievų, pusdievių ir mitologinių būtybių. Daugelis šių figūrų išsamiau nagrinėjamos mūsų mitologijos antologijoje, senovės graikų mitologijai skirtoje dalyje.

Žemiau pateikiamas glosarijus su atitinkamomis nuorodomis į herojus ir dievus, iš kurių kiekviena veda tiesiogiai į atitinkamą mitologinį skyrių.