Vėžlio kerštas
„Kai buvau neturtingas, visi iš manęs tyčiojosi“, – pagalvojo Vėžlys. „Dabar jie tik apsimeta, kad aš jiems patinku, bet aš jiems pamokysiu.“
Vėžlys paskelbė apie dar vieną puotą. Jis pakvietė visus žmones ir gyvūnus, bet savo paties žmoną ir vaikus išsiuntė šalin.
Tada, kai visi atvyko, Vėžlys pradėjo mušti būgną. Kaip ir tikėjosi Vėžlys, pasirodė kariai ir užpuolė visus svečius. Vėžlys toliau mušė būgną, o kariai toliau puolė.
Vėžlys nesustojo, kol visi svečiai gulėjo ant žemės, dejuodami iš skausmo.
„Tai jiems bus pamoka!“ – juokdamasis tarė Vėžlys. „Jie daugiau nebeapsimes, kad aš jiems patinku!“
Vėžlys ir stebuklingas duonvaisis
Karalius parodė Vėžliui stebuklingą duonvaisio medį. “Kiekvieną rytą medis užaugina duonvaisių, bet tu gali nuskinti tik vieną kartą per dieną, ne daugiau.”
Vėžlys rinkdavo duonvaisius kiekvieną rytą, ir jo šeima laimingai valgė.
Vėžlio sūnus paklausė, iš kur atsiranda maistas, bet Vėžlys neatsakė.
Taigi sūnus išbadė skylę Vėžlio maiše ir pripildė jį pelenais. Kai Vėžlys grįžo su duonvaisiais, jo sūnus pasekė pėdsakais iki duonvaisio medžio. Bet kai jis pasiekė duonvaisį, medis pavirto erškėčių krūmu.
Kai Vėžlys grįžo kitą rytą, nebebuvo duonvaisio, tik erškėčių krūmas.
Voras ir voratinklis
Voras norėjo patekti į puotą danguje. „Aš tave nunešiu“, – tarė Voratinklis, tad Voras užjojo ant Voratinklio.
Ten jie valgė kolos riešutus ir medų.
„Kas tave atnešė?“ – paklausė Dangaus Žmonės Voro.
„Tas purvinas senas Voratinklis“, – atsakė Voras.
Tai supykdė Voratinklį, tad jis paliko Vorą ten.
„Pagalbos!“ – šaukė Voras. „Sumokėsiu auksu už nuleidimą žemyn.“
Balandis nunešė Vorą žemyn. „Dabar duok man mano auksą!“ – tarė ji.
„Jis tenai viduje.“ – Voras parodė į trobelę.
Kai Balandis įėjo vidun, Voras užtrenkė duris, sudegino trobelę ir ją suvalgė.
„Kokia puota!“ – tarė jis.
Voro laidotuvės
Voras buvo alkanas, todėl paleido gandą: „Voras mirė!“
Tada jis atsigulė, kirvis šalia, laukdamas.
Dramblys pasakė Buivolui, kuris pasakė Hartbeestui, kuris pasakė Gazelei, kuri pasakė Duikeriui, kuris pasakė Triušiui, kuris pasakė Jerboa, kuris pasakė Frankolinui.
Jie atėjo ir verkė prie Voro kūno. „Ak, Voras mirė!“
Bet Frankolinas pamatė spindintį Voro akies obuolį. „Bėkite!“ – sušuko ji.
Tada ji pamatė kirvį. „Bėkite dabar!“
Frankolinas pakilo į viršų, bet kai Dramblys bėgo, jis sutrypė Buivolą, kuris sutrypė Hartbeestą, kuris sutrypė Gazelę, kuri sutrypė Duikerį, kuris sutrypė Triušį, kuris sutrypė Jerboa.
Voras visus nužudė ir suvalgė.
Tik Frankolinas pabėgo.
Anansi Voras ir Dievas
„Aš noriu, kad visos istorijos būtų Anansi istorijos!“ sušuko Anansi.
„Sutinku,“ pasakė Dievas, “su sąlyga, kad atneši man Gyvas bites moliūge, tada Gyvatę, tada Leopardą.“
Anansi čiupo moliūgą ir nuėjo ten, kur gyveno bitės.
Jis atsisėdo ant žemės, purtydamas galvą. „Taip!“ jis sušuko.
„Ne? Taip! Ne?“
„Kas atsitiko?“ paklausė bitės.
„Dievas sako ne, jūs visi netilpsite į šį moliūgą,“ pasakė Anansi, “tačiau aš sakau taip, jūs galite!“
„Taip!“ dūzgė bitės. „Taip, mes galime!“ Tada jos įskrido į moliūgą.
Anansi užsandarino moliūgą ir nunešė jį Dievui.
„Dabar atnešk Gyvatę!“ pasakė Dievas.