Raganosis ir bitės
Bitės atskrido prie raganosio girdyklos. „Eikite šalin!“ – sušuko jis.
„Bet mes ištroškę,“ – atsakė jos.
„Gerkitės kur nors kitur!“ – riaumojo raganosis.
„Prašome, leiskite mums šiandien čia atsigerti, tik vieną kartą.“
Raganosis sutiko, ir bitės atsigėrė.
Tada bitės surengė tarybą.
„Mes stipresnės už raganosį!“
„Mes galime paimti jo vandenį!“
„Jis negali mūsų sustabdyti!“
Jos sugrįžo kitą dieną. Kai raganosis joms metė iššūkį, jos nusijuokė. „Jūs nuvertinate mūsų jėgą!“
Bitės kovojo su raganosiu, geluonimis gindamos jo šnerves, kol šis kraujavo, ir raganosis negalėjo jų sustabdyti.
„Jūs laimėjote,“ – dūsavo jis. „Mes dabar broliai; gerkitės čia, kada tik norite.“
Pitonas ir patarška
Pitonas įšliaužė į patarškos lizdą, apsivyniodamas aplink jos kiaušinius.
Patarška ėmė klykti.
Atėjo dramblys. „Kas atsitiko?“ – paklausė jis.
„Pitonas nori suėsti mano vaikus“, – sakė patarška, raudodama.
Kai dramblys pamatė pitoną, jis pabėgo.
Tada atėjo liūtas. „Kas atsitiko?“ – paklausė jis.
„Pitonas nori suėsti mano vaikus“, – sakė patarška, verkdama.
Liūtas taip pat pabėgo, kai pamatė pitoną.
Tada atėjo skruzdėlė. „Kodėl tu verki?“ – paklausė ji.
„Pitonas nori suėsti mano vaikus“, – sakė patarška.
Skruzdėlė čiupo pitoną ir stipriai jam įkando.
Pitonas nušliaužė; kiaušiniai buvo saugūs.
„Tu esi drąsiausia iš visų, skruzdėle!“ – tarė patarška. „Tu išgelbėjai mano vaikus.“
Liūtas ir Šernas
Gyvūnai rinko karalių. Vieni norėjo dramblio, kiti – liūto. Liūto partija nugalėjo, ir jis tapo karaliumi.
Kurį laiką liūtas valgė žolę, bet pradėjo alkti. Jis pakvietė savo pavaldinius po vieną į savo olą. Tada slapta juos surijo.
Šernas gavo kvietimą, bet blogai jautėsi, todėl nusiuntė savo sūnų. Sūnus negrįžo. Šernas ėmė įtarti ir rado savo sūnaus kaulus netoli liūto olos.
„Liūtas ne karalius!“ – sušuko šernas. „Jis mūsų priešas!“
Nuo tada gyvūnai nekenčia liūto ir negerbia jo kaip savo karaliaus.
Karaliaus katinas ir jo žiurkė
Karaliaus rūmuose katinas buvo karališkasis prievaizdas, o žiurkė – karališkasis sargas.
Žiurkė įsimylėjo tarnaitę, bet kadangi buvo neturtinga, neturėjo ką jai duoti. Desperatiškai norėdamas įrodyti savo meilę, jis įlindo į sandėlį ir pavogė keletą kriaušių, kurias atidavė tarnaitei.
Kai karalius sužinojo, kad kriaušės dingo, jis iš karto apkaltino katiną, savo prievaizdą.
Tada, kai katinas sužinojo, kad žiurkė pavogė kriaušes dėl tarnaitės, katinas juos abu įskundė karaliui.
Karalius nuplakė tarnaitę, o katinas nužudė žiurkę.
Katinas ir žiurkė iki šių dienų yra priešai.
Nepaklusnus berniukas
Motina ir tėvas išėjo dirbti į laukus. “Nelieskite troškinio!” tėvas pasakė savo sūnui ir dukrai.
Sūnus nepakluso: jis suvalgė troškinį.
Kai jis tai padarė, jam išdygo ragai. Jam išaugo uodega. Jis tapo... raganosiu!
Dukra išbėgo iš namų šaukdama: “Tėve! Motina!
Jūsų sūnus dabar yra raganosis, bet ne aš: jūsų dukra nėra raganosis!”
Motina pakėlė akis.
“Grįžkite prie darbo,” tarė tėvas.
Bet tada jie pamatė savo dukrą ir raganosį, besivejantį ją.
Tėvas nušovė raganosį.
Nepaklusnus berniukas mirė.