Anansis ir Gyvatė
Anansis pačiupo ilgą lazdą ir atsisėdo prie Gyvatės olos, garsiai murmėdamas. “Jis yra! O gal ir ne? Jis yra! O gal ir ne?”
Gyvatė iššliaužė iš savo olos ir paklausė: “Kas atsitiko, Anansi?”
„Dievas sako, kad tu nesi toks ilgas kaip ši lazda,” atsakė Anansis, “tačiau aš sakau, kad esi.”
„Žinoma, aš esu toks pat ilgas kaip ta lazda,” šnypštė Gyvatė.
„Aš tai įrodysiu!”
Gyvatė rangėsi palei lazdą. Tada Anansis pačiupo Gyvatės galvą ir pririšo ją prie lazdos, taip pat ir uodegą.
Juokdamasis Anansis nubėgo atgal pas Dievą ir atidavė jam Gyvatę.
„Dabar atvesk Leopardą!” tarė Dievas.
Anansas ir Leopardas
Anansas paruošė didelį narvą. Tada jis užsiuvo sau akį ir nuėjo į Leopardo olą, dainuodamas ir juokdamasis.
„Kodėl tu toks laimingas?“ – paklausė Leopardas.
„Aš užsiuvau sau akį, – atsakė Anansas, – ir dabar matau pačius gražiausius dalykus. Tai magija!“
„Užsiūk ir man akį!“ – suriaumojo Leopardas. „Noriu matyti tuos gražius dalykus!“
Anansas užsiuvo vieną Leopardo akį.
„Tai neveikia“, – sumurmėjo Leopardas.
„Aš užsiūsiu kitą akį“, – tarė Anansas.
Tada Leopardas nieko nebematė. Anansas lengvai įkalino Leopardą į narvą ir nunešė jį Dievui.
Štai kaip visos istorijos tapo Ananso istorijomis!
Dramblys ir Voras
Drambliui atsibodo Voro triukai. Ji norėjo atkeršyti! Taigi dramblys ėmė ieškoti Voro.
Tuo tarpu Voras rado išdžiūvusią antilopės odą ir ją užsidėjo. Tada jis atsistojo ant tako netoli Dramblio namo.
Kai Dramblys ėjo pro šalį, ji pasakė: „Antilope! Kas tau nutiko? Atrodai baisiai.“
Voras pamėgdžiojo Antilopės balsą. „Aš kovojau su Voru“, – tarė jis, dejuodamas ir aimanuodamas. „Ir tik pažiūrėk į mane dabar! Bijau… galo… jis arti…“
Voras krito žemyn, ir Dramblys pagalvojo, kad Antilopė mirė.
„Vargšė Antilope!“ – tarė ji.
Dėl to Dramblys išsigando Voro; ji daugiau nebeieškojo jo.
Dramblys ir medus
Dramblys nešė ant nugaros stiklainį medaus, kai pakeliui pamatė savo draugą Triušį.
'Pavežėk mane, prašau!' tarė Triušis.
Dramblys užkėlė Triušį ant nugaros, ir tada Triušis pradėjo valgyti medų.
'Duok man akmenų, kad galėčiau mėtyti į paukščius,' tarė Triušis; Dramblys pakėlė akmenis.
'Duok man smėlio, kad galėčiau nusišluostyti prakaituotą veidą,' tarė Triušis. Dramblys pakėlė smėlį.
Triušis pripildė stiklainį akmenų, išlygino jį smėliu, užtepė šiek tiek medaus ant viršaus ir tada nušoko žemyn.
Triušis jau seniai buvo dingęs, kai Dramblys suprato, kad medaus nebėra.
Dramblys ir Triušis Augina Moliūgus
Dramblys ir Triušis buvo draugai.
„Auginkime moliūgus!“ – tarė Triušis.
„Aš mėgstu valgyti moliūgus, – pasakė Dramblys, – bet aš nemoku jų auginti.“
„Nesijaudink!“ – tarė Triušis. „Aš tave išmokysiu. Paslaptis yra prieš sodinant paskrudinti moliūgų sėklas.“
Dramblys nupirko moliūgų sėklų, jas paskrudino ir pasodino paskrudintas sėklas į žemę.
Tačiau Triušis paskrudino tik kelias savo moliūgų sėklas, kurias suvalgė, o tada pasodino nepaskrudintas sėklas į žemę.
Kai Dramblys pamatė, kad Triušio sodas pilnas moliūgų, o jo paties sodas tuščias, jis suprato, kad Triušis jį apgavo.