Vėžlys ir jo skolos
Vėžlys buvo skolingas pinigų visiems savo draugams.
„Sumokėk man!“ – tarė Kirminas.
„Palauk čia“, – atsakė Vėžlys ir nuėjo pas Gaidį.
„Sumokėk man!“ – tarė Gaidys.
„Eime su manimi!“ – atsakė Vėžlys.
Gaidys atėjo, suvalgė Kirminą ir laukė savo pinigų.
Tada Vėžlys nuėjo pas Lūšį.
„Sumokėk man!“ – tarė Lūšis.
„Eime su manimi!“ – atsakė Vėžlys.
Lūšis atėjo, suvalgė Gaidį ir laukė savo pinigų.
Tada Vėžlys nuėjo pas Leopardą.
„Sumokėk man!“ – tarė Leopardas.
„Eime su manimi!“ – atsakė Vėžlys.
Leopardas atėjo ir užpuolė Lūšį. Jie aršiai kovėsi ir kovoje vienas kitą nužudė.
Tada Vėžlys nusijuokė ir suvalgė juos abu.
Jis niekam nesumokėjo.
Kupranugaris ir septyni jo palydovai
Kupranugaris turėjo septynis palydovus: Liūtą, Gyvatę, Erškėčių krūmą, Ugnį, Potvynį, Sąžiningumą ir Apgaulę.
Apgaulė pasakė Gyvatei ir Erškėčių krūmui: „Nužudykime Liūtą! Gyvatė gali įkąsti Liūtui, o paskui pasislėpti Erškėčių krūme.“
Taigi Gyvatė įkando Liūtui ir pasislėpė.
Kupranugaris supyko. „Ugnie, sudegink Erškėčių krūmą ir Gyvatę.“
Ugnis pakluso.
Tada Kupranugaris pasakė: „Potvyni, užgesink Ugnį!“
Apgaulė sušuko: „Potvynis mus skandina.“
„Potvynis negali kilti į kalną“, – pasakė Sąžiningumas. „Nešk mus į kalną, Kupranugari!“
Kupranugaris nunešė Sąžiningumą ir Apgaulę į kalną.
Apgaulė pasakė: „Nužudykime Kupranugarį!“
Apgaulė ir Sąžiningumas nužudė Kupranugarį ir jį išvirė.
Bet kai jie valgė jo mėsą, ji juos pasmaugė.
Jie mirė.
Viskas baigėsi.
Šuo ir Skujetis
Šuo ir Skujetis gliaudė moliūgo sėklas.
Skujetis suvalgė visus savo branduolius, bet Šuo išsaugojo savuosius.
„Kodėl neišsaugai branduolių? – paklausė Šuo, ir Skujetis krito negyvas.
Pro šalį ėjo moteris. „Kaip mirė Skujetis?“
Šuo pasakė: „Aš paklausiau Skujetį: kodėl neišsaugai branduolių?“
Kai Šuo tai pasakė, moteris krito negyva.
Šuns sesuo ėjo pro šalį. „Kaip mirė moteris?“
Šuo pasakė: „Aš pasakiau moteriai, kad paklausiau Skujetį: kodėl neišsaugai branduolių?“
Kai Šuo tai pasakė, jo sesuo krito negyva.
Išgąsdintas šių įvykių virtinės, Šuo daugiau niekada nepratarė nė žodžio.
Žvirblis ir Papūga
Mirė žmogus.
Žvirblis ir Papūga ginčijosi, kas turėtų paveldėti žmogaus turtą.
„Visą savo gyvenimą praleidau su šiuo žmogumi,“ tarė Žvirblis. „Kur jis persikėlė, ten persikėliau ir aš. Visada buvau su juo.“
„Tai niekis!“ sušaukė Papūga. „Žmogus paėmė mane iš medžių viršūnių. Kai man užaugo plunksnos, jis pasidarė galvos apdangalą, kurį pardavė už pinigus, už kuriuos nusipirko žmoną, kuri susilaukė dukterų, kurios ištekėjo ir susilaukė vaikų. Aš esu šios šeimos turto priežastis; todėl aš turėčiau paveldėti.“
Žmonės nusprendė Papūgos naudai. „Jis yra šaltinis; jis turi paveldėti.“
Neegzistuojančio asilo pavojus
Berniukas gatvėje rado keletą monetų. „Galime nusipirkti vištų!“ – tarė jis.
„Taip!“ – atsakė jo tėvas. „Vištos dės kiaušinius, o mes parduosime kiaušinius, kad nusipirktume ožkų.“
„Taip!“ – tarė sūnus. „Ožkos veisis, o mes parduosime ožiukus, kad nusipirktume asilą, ir tu man duosi asilą jodinėti.“
„Ne!“ – sušuko tėvas. „Asilas yra mano!“
„Ne!“ – sušuko sūnus. „Asilas yra mano!“
„Mano!“ – sušuko tėvas.
„Mano!“ – sušuko sūnus.
Ir tada tėvas smogė savo sūnui ir apakino jį viena akimi.
Visa tai dėl neegzistuojančio asilo.