Šikšnosparnis ir Balandis
Karalius nusiuntė Balandį atnešti Mėnulį, o Šikšnosparnį – Saulę.
Balandis skrido greitai, ir Mėnulis atvyko pirmas.
„Suteikiu tau garbę, kurią planavau Saulei“, – tarė Karalius.
„Tu valdysi naktį, ir žmonės būgnins bei pasakos istorijas prie tavo šviesos.“
Kadangi Šikšnosparnis vėlavo, Saulė atvyko vėliau.
„Aš atidaviau tavo garbę Mėnuliui“, – paaiškino Karalius, „bet tu valdysi dieną ir šviesi žmonėms, kai jie vaikščios.“ Saulė įsiuto. „Mes dabar priešai!“ – pasakė jis Šikšnosparniui.
Taigi Šikšnosparnis žiūri žemyn dieną ir skraido tik naktį.
Nendrinė žiurkė ir šikšnosparnis
„Ši sriuba tokia skani,“ pasakė nendrinė žiurkė savo draugui šikšnosparniui.
„Kokia tavo paslaptis?“
„Aš pats išsiverdu vandenyje,“ pasakė šikšnosparnis. „Parodysiu tau, kaip tai padaryti.“
Šikšnosparnis įlipo į puodą su vandeniu ir po kelių minučių vėl išlipo. Vanduo nevirė, bet nendrinė žiurkė pagalvojo, kad virė.
Nendrinė žiurkė grįžo namo ir liepė savo žmonai jį išvirti. „Tai yra
Šikšnosparnio paslaptis, kad sriuba būtų skani,“ jis paaiškino. „Tiesiog pavirk mane kelias minutes.“
Nendrinė žiurkė mirė!
Jo našlė papasakojo karaliui, kuris įsakė suimti šikšnosparnį.
Tada šikšnosparnis pasislėpė ir išlindo tik naktį.
Karalienės puota
Karalienė surengė gyvūnams puotą, paskirdama Karvę šeimininke.
Buvo patiektas pirmasis patiekalas, ir Karvė išdalijo maistą. “Tau, Ožka,” ji pasakė, ir taip pat Aviai, Šuniui, Katei, Kiaulei, Gaidžiui ir t. t.
“O kaip aš?” cyptelėjo Musė.
Karvė buvo pamiršusi apie Musę. “Palauk savo eilės!” ji piktai pasakė.
Karvė patiekė antrą patiekalą; vėlgi, nieko Musei.
“Aš alkanas!” cyptelėjo Musė.
Bet Karvė neklausė, ir Musė negavo jokio maisto.
Po puotos Musė pasiskundė Karalienei.
“Nuo šiol,” paskelbė Karalienė, “Musė kramsės Karvės akis; tai bus jos puota.”
Dievas ir paukščiai
Pradžioje Dievas tarė paukščiams: „Pakilkite ir keliaukite!“
„Jei tai bus Dievo valia“, – čiulbėjo paukščiai, – „mes pakilsime ir keliausime.“
Kiti sparnuoti sutvėrimai pasakė tą patį.
Tačiau patarška nesakė to paties. Patarška buvo išdidi, todėl ji tarė: „Ar Dievas nori, ar ne, aš pakilsiu ir keliausiu.“
Ji pakilo keliauti, bet nukrito; ji vėl pakilo ir vėl nukrito.
Tada Dievas tarė: „Patarška, aš atšaukiu savo palaiminimą nuo tavęs: vietoj skraidymo tu vaikščiosi.“
Štai kodėl šiandien patarška plasnoja sparnais, bet negali skraidyti.
Uodas ir Ausys
Vieną dieną uodas ir ausys kartu maudėsi upėje.
Paskui ausys įtrynė odą vašku. „Tai palaiko mūsų odą švelnią“, – sakė ausys. „Tavo oda atrodo labai šiurkšti, uode. Duosime tau vaško, kai baigsime.“
Uodas laukė ir laukė, bet kai ausys baigė, jos susidėjo vašką ir grįžo namo.
Uodas sekė jas. „Duokite man vaško!“ – tarė jis.
Ausys liepė Rankoms nuvyti uodą šalin. „Plekštelk jam, Rankos!“ – sakė jos.
Štai kodėl uodas zvimbia tau į ausį. „Aš noriu vaško!“ – jis sako, ir jis kanda, nes yra piktas.