Triušis ir jo būgnas
Dramblys nusiaubė Triušio sodą, suvalgydamas didžiausią moliūgą.
„Kas suvalgė mano didelį moliūgą?!“ šaukė Triušis.
Dramblys nieko neatsakė.
Triušis pasiėmė savo būgną ir pasislėpė didžiausiame moliūge, likusiame sode.
Dramblys grįžo ir suvalgė tą moliūgą.
Tada, Dramblio skrandžio viduje, Triušis mušė savo būgną. „Aš tave pagavau, vagie! Pagavau tave! Pagavau! TAVE!“
Triušis mušė būgną Dramblio viduje, kol šis mirė.
Žmonės nustebo pamatę negyvą Dramblį. Jie jį perpjovė ir rado moliūgą; jie perpjovė moliūgą, o Triušis iššoko ir pabėgo juokdamasis.
„Štai kodėl Dramblys mirė!“ – tarė jie.
Kai Triušis ir Antilopė Buvo Kaimynai
Triušis ir Antilopė buvo kaimynai. Jie abu pasisodino pupelių savo lauke.
Tada Triušis vogė iš Antilopės pupelių, o Antilopė vogė iš Triušio pupelių.
Triušis ir Antilopė abu buvo vagys!
Galiausiai Triušis įtaisė spąstus savo lauke ir pagavo Antilopę.
„Turėčiau tave nužudyti už tavo nusikaltimą“, – pareiškė Triušis.
„Pasigailėk“, – maldavo Antilopė. „Paleisk mane, ir tu gali pasiimti visas mano pupeles.“
„Nepakanka!“ – tarė Triušis.
„Ir aš tau atiduosiu savo kaplį“, – pasakė Antilopė.
Taigi Triušis gavo visas Antilopės pupeles ir jos kaplį.
„Aš ketinu gyventi kažkur kitur“, – tarė Triušis. „Aš negaliu pakęsti vagies.“
Triušis ir Leopardas
Triušis pasiėmė krepšį eiti rinkti moliūgų.
„Kur eini?“ – paklausė Leopardas.
„Rinkti moliūgų“, – atsakė Triušis.
„Niekada nesugebėsi panešti pilno moliūgų krepšio“, – tarė Leopardas.
„Aš stiprus! – pasakė Triušis. – Aš galėčiau TAVE panešti šiame krepšyje.“
Leopardas nusijuokė.
„Tiesiog įlipk į krepšį, – tarė Triušis. – Aš tau parodysiu.“
Leopardas įlipo į krepšį, o Triušis užsegė krepšį, kad Leopardas negalėtų išlipti.
Tada Triušis paėmė kirvį ir sukapojo Leopardą į gabalus.
„Nereikia moliūgų, – tarė Triušis. – Vakarienei turėsiu mėsos.“
Tos mėsos Triušiui užteko ilgam laikui.
Zuikis ir senolė
„Įsivaikink mane!“ – tarė zuikis senolei. „Tau sunku be vaikų, kurie tau padėtų. Aš dirbsiu, o tu mane maitinsi.“
„Gerai, zuiki,“ – atsakė senolė, „Aš tave įsivaikinu!“
Kiekvieną dieną zuikis pasiimdavo kauptuką ir išeidavo, bet nedirbdavo.
Jis miegodavo, ištepdavo kauptuką purvu ir kiekvieną vakarą grįždavo vakarienės.
Atėjus derliaus nuėmimo laikui, zuikis nuvedė moterį į kaimyno lauką.
„Štai!“ – pasakė jis.
Ji pradėjo rinkti derlių, bet kaimynas ją sustabdė.
„Zuikis dirbo čia man,“ – paaiškino ji.
„Zuikis čia miegojo,“ – atsakė kaimynas. „Jis nedirbo.“
Tuo tarpu zuikis pabėgo juokdamasis.
Gyvūnai ir jų šokis
Užėjo baisi sausra. Liūtas, šakalas, hipopotamas, dramblys – visi gyvūnai nusprendė šokti išdžiūvusioje vandens duobėje, kad išmuštų vandenį.
„Tai absurdiška! – tarė Triušis. – Aš nešoksiu.“
„Tada negausi jokio vandens“, – pasakė Liūtas, kuris buvo jų karalius.
Gyvūnai šoko, vanduo vėl atsirado ir visi laimingai atsigėrė.
Visi, išskyrus Triušį.
Tada naktį atėjo Triušis ir taip pat atsigėrė vandens.
Ryte jie pamatė jo pėdsakus palei krantą.
„Aš tau sakiau negerti vandens! – riaumojo Liūtas.
Triušis tik nusijuokė. „Jūs negalite manęs sustabdyti! Aš esu Triušis!“