Lūšies atpildas
Lūšis sukvietė visus gyvūnus, kurie nekentė Beždžionės dėl jos iškrėstų pokštų. „Eikite paskelbti, kad aš miriau“, – ji jiems pasakė, „ir kad jūs organizuojate mano laidotuves. Būtinai pakvieskite Beždžionę į laidotuvių puotą.“
Prieš atvykstant laidotuvių svečiams, Lūšis atsigulė ir apsimetė mirusia.
Visi gyvūnai šoko laidotuvių šokį aplink jos kūną, įskaitant Beždžionę.
Lūšis mirė, mirė, mirė… jie dainavo šokdami.
Tada Lūšis pašoko, siekdama Beždžionės.
Bet Beždžionė jau buvo pašokusi aukštai į medį.
Nuo tada Beždžionės gyvena medžiuose.
Paukščių pasninko varžybos
„Pažiūrėkime, kas ilgiausiai išgyvens be maisto!“ – tarė Turakas Kukalui.
„Aš priimu tavo iššūkį!“ – atsakė Kukalas. „Aš pažadu nevalgyti, jei tu pažadėsi nevalgyti. Pamatysime, kas ilgiausiai išgyvens!“
Kukalas nevalgė ir darėsi vis plonesnis ir plonesnis, silpnesnis ir silpnesnis.
Turakas apsimetė nevalgantis, bet slapta eidavo valgyti kiekvieną naktį. Jis netapo plonas. Jis netapo silpnas.
Praėjo septynios dienos.
Kukalas mirė!
„Kas nužudė Kukalą?“ – paklausė kiti paukščiai.
„Tai jo paties kaltė“, – sušuko Turakas. „Jis nevalgė, jis tapo plonas, jis tapo silpnas, jis mirė.“
Dramblys ir Gaidys
„Gaidy, iššaukiu tave į valgymo varžybas!“ – tarė Dramblys.
Gaidys sutiko.
Dramblys valgė ir valgė; tada jis užmigo. Kai jis prabudo, pamatė, kad Gaidys vis dar valgo.
Dramblys dar pavalgė; tada vėl užmigo. Kai jis prabudo, negalėjo patikėti: Gaidys vis dar valgė!
Dramblys valgė, miegojo, ir kai prabudo, Gaidys tupėjo jam ant nugaros, jį kapojo.
„Ką tu darai?!“ – išrėkė Dramblys.
„Aš tik ieškau tavo šeriuose vabzdžių, kuriuos galėčiau suvalgyti“, – atsakė Gaidys.
Išgąsdintas Gaidžio apetito, Dramblys pabėgo, ir jis vis dar bijo, kai išgirsta Gaidžio giedant.
Dramblys ir ožka
„Drambly, iššaukiu tave į valgymo varžybas“, – tarė Ožka.
Dramblys nusijuokė. „Aš esu daug didesnis už tave!“ – pasakė jis. „Žinau, kad aš laimėsiu.“
Varžybos prasidėjo.
Dramblys valgė ir valgė: žolę, pagaliukus, piktžoles, viską, ką tik matė.
Ožka, tuo tarpu, suvalgė šiek tiek žolės, bet ne daug, ir tada atsigulė ant akmens, kramtydama atrajotą maistą.
„Ką tu ten valgai?“ – paklausė Dramblys.
„Aš valgau šį akmenį“, – atsakė Ožka. „Kai suvalgysiu akmenį, suvalgysiu tave.“ Tada Ožka godžiai pažvelgė į Dramblį.
Dramblys išbėgo iš baimės.
Dramblys iki šiol bijo Ožkos.
Dramblys ir vėžlys
„Tu labai žemas,“ – dramblys pasakė vėžliui.
„Tai tiesa,“ – atsakė vėžlys. „Bet aš galiu per tave peršokti! Ateik čia rytoj ir aš tau parodysiu.“
Naktį vėžlys iškasė dvi duobes; vienoje iš jų paslėpė savo brolį.
Kitą dieną atėjo dramblys.
„Atsistok čia,“ – pasakė vėžlys, pastatydamas jį tarp duobių.
„Dabar užmerk akis!“
Vėžlys pasislėpė, o jo brolis išlindo. „Atmerk akis! Aš peršokau,“ – jis pasakė.
Dramblys buvo apstulbęs.
„Aš tai padarysiu dar kartą,“ – pasakė vėžlio brolis. „Užmerk akis!“
Tada jis pasislėpė, o išlindo vėžlys. „Žiūrėk! Aš peršokau atgal!“
„Tu tikrai gali šokinėti,“ – pripažino dramblys.
Vėžlys nusišypsojo.