Lūšis ir Gazelė
Lūšis ir Gazelė buvo draugai, prisiekę, kad ištikus badui, jie suvalgys vienas kito motinas.
Ištiko badas.
Jie nužudė Lūšies motiną ir ją suvalgė, bet Gazelė paslėpė savo motiną oloje. „Slėpkis, kol aš tave pašauksiu“, – tarė jis.
Lūšis atskleidė Gazelės paslaptį. Jis nuėjo į olą ir pamėgdžiojo Gazelės balsą: „Išeik, Motina!“
Kai Gazelės motina išėjo, Lūšis ją nužudė ir paruošė didelę puotą, pakviesdamas Gazelę garbingu svečiu.
Gazelė vėliau pastebėjo, kad jo motina dingo, ir suprato, iš kur atsirado mėsa puotai.
Po to Lūšis ir Gazelė tapo priešais.
Vėžlys ir Šikšnosparnis
Vėžlys ir Šikšnosparnis anksčiau buvo draugai. Bendras pažįstamas pakvietė juos į vakarienę; Vėžlys vilkėjo baltus marškinius, o Šikšnosparnis – savo įprastus juodus.
Kelionė buvo ilga, todėl jie nusprendė nusnūsti prieš vakarienę.
Vėžlys pašnibždėjo savo šeimininkui: „Pažadinkite tą, kuris vilki baltai, kai bus paruošta vakarienė; tegul tas, kuris vilki juodai, miega. Jis labai pavargęs ir nenori būti trukdomas.“
Šikšnosparnis išgirdo, todėl, kai Vėžlys užmigo, jis sukeitė jų drabužius.
Šeimininkas pažadino Šikšnosparnį, kai buvo paruošta vakarienė, ir Šikšnosparnis suvalgė visą maistą; Vėžlys nieko negavo.
Vėžlys ir Šikšnosparnis nebėra draugai.
Šuo ir šimpanzė
Šuo ir šimpanzė keliavo kartu.
„Pažadėk man, kad galėsiu suėsti visus kaulus, kurie nukris ant žemės“, – tarė šuo.
„Gerai, – atsakė šimpanzė, – su sąlyga, kad tu pažadėsi man kiekvieną rytą atiduoti mano juosmens apdangalą.“
Kai jie pasiekė miestą, žmonės papjovė vištą, kad pamaitintų savo svečius.
Šimpanzė numetė kaulą ant žemės, ir šuo nubėgo jo suėsti. Žmonės juokėsi. „Koks godus bičiulis!“ – sakė jie.
Šuo pyko ant šimpanzės, kad jį pažemino.
Auštant jis išmetė šimpanzės juosmens apdangalą į šiukšles.
Žmonės juokėsi iš savo nuogo svečio. „Koks bjaurus bičiulis!“
Tai buvo šuns kerštas.
Vėžlys ir Babuininas
„Ateik į mano namus alaus“, – tarė Babuininas Vėžliui.
Tačiau Babuininas gyveno aukštame medyje. „Aš negaliu ten užlipti“, – protestavo Vėžlys.
„Aš geriu čia, – tarė Babuininas, – ne ant žemės. Tau labai gaila.“
„Ateik į mano namus alaus rytoj!“ – atsakė Vėžlys.
Vėžlys apdegino žolę aplink savo namą, todėl, kai atvyko Babuininas, jis buvo visas apibarsčiusi pelenais.
„Tu esi purvinas!“ – tarė Vėžlys. „Eik nusiprausti į upę!“
Babuininas nusiprausė upėje, bet vėl išsipurvino eidamas atgal per pelenus.
Ir vėl. Ir vėl.
„Aš geriu alų švariomis rankomis, – tarė Vėžlys. – Tau labai gaila.“
Leopardas ir Pitonas
Leopardas maldavo Vėžlį sugauti Pitoną. „Pitonas mane gąsdina“, – aiškino Leopardas.
„Aš tai padarysiu“, – pažadėjo Vėžlys.
Tada Pitonas maldavo Vėžlį sugauti Leopardą. „Leopardas mane gąsdina“, – aiškino Pitonas.
„Aš tai padarysiu“, – pažadėjo Vėžlys.
Tada Vėžlys iškasė duobę ir nuėjo pas Leopardą. „Ateik čia“, – tarė Vėžlys, ir Leopardas įkrito į duobę.
Tada Pitonas. „Ateik čia“, – tarė Vėžlys, ir Pitonas įkrito.
„Aš sugavau Pitoną tau, Leopardai“, – juokdamasis tarė Vėžlys, „ir Leopardą tau, Pitonai. Dabar: susipažinkite!“
Pitonas spoksojo į Leopardą, o Leopardas spoksojo atgal. Tada jie padėjo vienas kitam išlipti iš duobės ir tapo geriausiais draugais.