Vėžlys, Dramblys ir Hipopotamas
Vėžlys pasakė Drambliui: „Aš galiu tave ištraukti iš miško.“
Tada jis nuėjo pas Hipopotamą. „Aš galiu tave ištraukti iš vandens.“
Vėžlys grįžo su virve, kurią pririšo prie kiekvieno iš jų. „Traukite, kai pasakysiu traukti!“
Taigi Dramblys ir Hipopotamas traukė vienas prieš kitą, o Vėžlys juokėsi.
Kai Dramblys ir Hipopotamas išsekę sugriuvo, jie nuslinko virve, kad paklaustų Vėžlio, kaip jis turi tokios jėgos.
„Tai tu!“ – sušuko Dramblys.
„Tai tu!“ – sušuko Hipopotamas.
Įsiutę, kad buvo apgauti, jie prisiekė nužudyti Vėžlį.
Dabar Vėžlys slepiasi nuo Hipopotamo ir Dramblio, kai tik juos pamato.
Antilopė ir vėžlys
„Aš galiu greitai bėgti!“ – antilopė pasakė vėžliui.
„Aš bėgu dar greičiau“, – atsakė vėžlys. „Aš tai įrodysiu: lenktyniaukime!“
Tada vėžlys paslėpė savo draugus žolėje palei lenktynių trasą.
Lenktynės prasidėjo, ir antilopė bėgo greitai. „Vėžly!“ – sušuko jis.
„Kur tu esi?“
Vėžlys sušuko iš priekio: „Aš esu priekyje tavęs!“
Antilopė negalėjo patikėti savo ausimis.
Jis bėgo dar greičiau. „Kur tu esi?“ – vėl sušuko antilopė.
Vėžlys iškišo galvą iš žolės: „Aš vis dar esu priekyje tavęs!“
Antilopė negalėjo patikėti savo akimis.
„Aš tai girdėjau ir mačiau“, – pripažino antilopė. „Vėžlys iš tikrųjų gali bėgti greičiau už mane.“
Žirafa ir Vėžlys
Vieną dieną žirafa išėjo pasivaikščioti ir susitiko su vėžliu.
„Pasitrauk iš kelio!“ – pasakė žirafa. „Arba sutrypsiu tave iki mirties.“
Žirafa trypė kanopomis, kad parodytų, jog ji rimtai nusiteikusi.
Vėžlys nieko neatsakė.
„Arba aš tiesiog tave prarysiu!“ – sušuko žirafa.
„Saugokis!“ – atsakė vėžlys. „Kiti bandė mane praryti.
Prašom, pabandyk; pamatysi, kas nutiks.“
Žirafa nusijuokė, pasilenkė ir prarijo vėžlį… ir tada žirafa vietoje užduso.
Vėžlys lėtai, bet užtikrintai išsigraužė iš žirafos lavono ir visus metus puotavo žirafos mėsa.
„Skanu!“ – pasakė jis.
Vėžlys ir Patarška
„Eikime valgyti obuolių!“ – tarė Vėžlys Patarškai, ir jie nuėjo prie obels.
„Kaip mes gausime obuolių?“ – paklausė Patarška.
„Štai taip,“ – atsakė Vėžlys. Jis atsigulė ir sušuko: „Duok man obuolį!“
Medis sviedė obuolį ant Vėžlio nugaros. Obuolys suskilo, ir Patarška suvalgė obuolį. „Skanu!“ – pasakė ji.
„Dabar tu!“ – įsakė Vėžlys.
Bet Patarška išsigando. „Mano nugara nepakankamai stipri.“
Jie ginčijosi, ir galiausiai Vėžlys sušuko: „Duok Patarškai obuolį!“
Medis sviedė obuolį žemyn ant Patarškos galvos, ją nužudydamas.
Vėžlys suvalgė obuolį, o paskui suvalgė ir Pataršką.
„Skanu!“ – pasakė jis.
Vėžlys ir vanagas
Vėžlys pasinaudojo fazano koja, kad pasigamintų fleitą. Tada jis atsisėdo prie savo namo ir grojo: tilo-ntiloo-tiloo! tilo-ntiloo-tiloo!
Vanagas nuskrido žemyn ir pradėjo šokti. “Kokia nuostabi fleita!” – tarė jis vėžliui. “Leisk man ją išbandyti! Aš grosiu, o tu šoksi.”
“Ne!” – atsakė vėžlys. “Jei atiduosiu tau fleitą, tu tiesiog su ja nuskrisi.”
“Jei nori, įsikibk į mano plunksnas,” – tarė vanagas. “Aš nenuskrisiu.”
Vėžlys tvirtai įsikibo vanagui į plunksnas ir padavė jam fleitą.
“Ačiū!” – tarė vanagas, ir tada jis greitai nuskridtošalį, palikdamas vėžlį tik su plunksnomis.