Triušis ir atspirties akmuo
„Mes turime sustabdyti Triušį!“ – tarė Liūtas, bet nė vienas iš gyvūnų nežinojo, kaip.
„Aš žinau, kaip!“ – tarė Vėžlys. „Aptepkite mane derva, kad atrodyčiau kaip akmuo prie vandens telkinio krašto. Triušis ant manęs užlips ir įklimps.“
„Kaip malonu iš jų pusės!“ – pagalvojo Triušis, pamatęs akmenį.
„Jie man padovanojo atspirties akmenį, kad nesušlapčiau kojų.“
Triušis žengė.
Jo koja įklimpo.
„Paleisk!“ – suriko jis. „Arba aš tave spirsiu!“
Abi kojos įklimpo.
„Paleisk! Arba aš tau trenksiu galva!“
Triušio galva įklimpo.
Tada Triušis išgirdo Vėžlio juoką.
Gyvūnai jį pagavo!
Triušio bausmė
Triušio galva ir kojos buvo prikibusios prie Vėžlio nugaros.
Tada Vėžlys atsistojo ir nušlepsėjo pas kitus gyvūnus.
Karalius Liūtas nutraukė Triušį nuo Vėžlio nugaros ir pamojo juo ore,
šaukdamas: “Kaip mes jį nubaussime?”
“Sudeginkime jį!” suriko Šakalas.
“Sudeginti gerai,” tarė Triušis. “Tik nesukite manęs už uodegos
į akmenį.”
“Nuskandinkime jį!” suriko Dramblys.
“Nuskandinkite mane, prašau,” tarė Triušis. “Tik nesukite manęs.”
Liūtas riaumojo ir sukdamas Triušį už uodegos trenkė į akmenį.
Tada Triušiui nukrito uodega, ir jis nuskuodė šalin, juokdamasis
bėgdamas.
Štai kaip Triušis prarado uodegą.
Liūtas ir Triušis
Liūtui atsibodo Triušio triukai. „Aš tave nužudysiu!“ – riaumojo jis.
Triušis bėgo kiek kojos nešė. Tada, pavargęs, jis šmėstelėjo po uolėtu atbrailu, ir Liūtas pasekė paskui jį.
„Skubėk, Liūtai!“ – sušuko Triušis, pakeldamas letenas. „Palaikyk akmenį! Kitaip jis nukris ir mus sutraiškys.“
Liūtas nedelsdamas pakėlė letenas, kad palaikytų akmenį.
„Neišleisk!“ – įspėjo jį Triušis, ir tada Triušis nubėgo.
Liūtas stovėjo ten laikydamas akmenį, kol galiausiai jį apėmė alkis ir troškulys.
Jis paleido.
Akmuo nepajudėjo.
Triušis jį apgavo... vėl!
Zuikis ir vėžlys
Zuikio žmona išvirė košės.
Tada Zuikis pamatė ateinantį Vėžlį; jis nenorėjo dalintis. Todėl Zuikis pakvietė Vėžlį į vidų ir pasodino jį ant aukštos kėdės.
Vėžlys negalėjo pasiekti maisto savo trumpomis rankomis; jis negavo jokios košės.
Vėžlio žmona išvirė košės, ir Vėžlys pakvietė Zuikį vakarienės, bet jis išbarstė pelenus aplink savo namus. Zuikis įėjo į vidų, visas apsidengęs pelenais.
„Tu purvinas,“ – pasakė Vėžlys. „Eik nusiplauti!“
Zuikis nuėjo prie upės ir nusiplovė; jis vėl perėjo per pelenus.
„Tu purvinas; eik nusiplauti!“ – vėl ir vėl sakė Vėžlys.
Zuikis negavo jokios košės.
Triušis ir Žemė
Triušis pasakė Žemei: „Tu tokia tingi! Tu niekada nejudi.“
Žemė tik nusijuokė. „Tu nesupranti, ką kalbi, Triuši! Aš visada judu ir judu greičiau nei tu.“
„Tu neteisus!“ – atšovė Triušis. „Ir aš tai įrodysiu. Lenktyniaukime!“
Tada Triušis pradėjo bėgti. Jis bėgo ir bėgo, kiek tik galėjo greitai, ir tada sustojo, įsitikinęs, kad laimėjo.
Tačiau Triušio nuostabai, ten buvo Žemė, tiesiai po jo kojomis. Žemė ten atsidūrė pirma.
„Aš tau parodysiu!“ – sušuko Triušis, ir tada jis bėgo ir bėgo ir bėgo dar daugiau.
Triušis bėgo tol, kol numirė.