Vėžlys ir Vanago Motina
Vėžlys supyko, kai Vanagas pavogė jo fleitą. Jis stebėjo ir laukė, kol Vanagas nuskris nuo savo lizdo. Tada Vėžlys užlipo į lizdą.
Ten buvo Vanago motina.
„Vanagas pamiršo savo fleitą!“ tarė Vėžlys. „Jis nusiuntė mane jos paimti.“
Vanago motina davė Vėžliui fleitą.
Vėliau Vanagas išgirdo Vėžlį grojant.
„Kur mano fleita?“ šaukė jis ant savo motinos. Ji jam papasakojo, kas nutiko.
Vanagas buvo toks piktas, kad numetė ją į ugnį. Paskui jis atgailavo, bet jau buvo per vėlu. Ji sudegė.
Štai kodėl vanagai sklando virš krūmynų gaisrų: jie ieško savo senosios motinos.
Vėžlys ir Leopardas
„Mano galios tokios didelės, kad jei palaidosite mane kape, aš vėl prisikelsiu!“ – gyrėsi Vėžlys. „Nieko negali manęs sustabdyti!“
Leopardas netikėjo Vėžliu, todėl iškasė labai gilią duobę, į kurią įmetė Vėžlį ir jį užkasė. Leopardas buvo tikras, kad daugiau niekada nepamatys Vėžlio.
Tačiau Vėžlio draugas Žiurkė atėjo ir iškasė skylę, kad Vėžlys galėtų pabėgti.
Iš pradžių Leopardas nustebo pamatęs Vėžlį, bet paskui pasakė: „Tu nesi toks jau didis! Aš galiu prisikelti kaip ir tu!“
Tad Vėžlys iškasė duobę ir palaidojo Leopardą.
Tai buvo Leopardo galas.
Princesės vyras
Karalienė paskelbė: „Tas, kuris vienu kardo smūgiu nupjaus šį baobabą, ves princesę.“
Dramblys visa jėga smogė kardu į medį; medis nenukrito.
Taip pat ir raganosis, hipopotamas, liūtas – visos didžiosios būtybės; jiems nepavyko.
„Dabar leiskite man pabandyti“, – tarė Vėžlys, ir visi nusijuokė.
Tada Vėžlys aplink medį išbarstė maisto. Atėjo skruzdėlės. Jos suvalgė maistą. Ir tada... jos apgraužė medį.
Vėžlys laukė, kol skruzdėlės grauš; tada Vėžliui tereikėjo paliesti medį savo kardu, ir jis nukrito.
Štai kaip Vėžlys vedė princesę.
Karaliaus stebuklingas būgnas
Karaliaus būgnas gamino neribotą kiekį maisto ir gėrimų: jis buvo stebuklingas!
Tik karalius žinojo būgno paslaptį: jei būgno savininkas kada nors peržengtų per lazdą, iš būgno išlįstų kariai ir pultų visus, ką pamatytų.
Vėžlys norėjo karaliaus būgno, todėl įlipo į palmę ir laukė. Kai karalius ėjo pro šalį, vėžlys numetė palmės riešutą.
Karalius jį pakėlė.
„Vagie! Tu pavogei mano maistą!“ šaukė vėžlys. “Tu privalai sumokėti!”
„Imk, ko tik nori,“ maloniai tarė karalius.
„Duok man būgną!” tarė vėžlys.
Besišypsodamas karalius sutiko, bet jis nepasakė vėžliui būgno paslapties.
Vėžlys ir stebuklingas būgnas
Vėžlys džiaugėsi. „Su šiuo būgnu aš turėsiu maisto ir gėrimų nedirbdamas!“
Vėžlys valgė ir buvo laimingas.
Vėžlys pamaitino savo šeimą, ir jie buvo laimingi.
Vėžlys vaišino visą kaimą, girtuokliaudamas savo turtus.
Dabar visi žavėjosi Vėžliu!
Vieną dieną Vėžlys prisigėrė palmių vyno ir pradėjo šokti. Šokdamas jis peržengė per lazdą. Tada, kai jis mušė būgną prašydamas daugiau vyno, pasirodė kariai, ginkluoti botagais ir kuokomis, ir jie užpuolė Vėžlį.
Tai supykdė Vėžlį. „Neturėčiau būti vienintelis, kuris kenčia!“ – pagalvojo jis, ir tada Vėžlys sudarė planą.