Medžių varlių seserys turėjo namą pelkėje. Jos ten gyveno kartu. Netoliese, kitame name, gyveno daug žmonių. Tarp jų buvo Gyvatė ir Bebras, kurie buvo draugai. Jie buvo gražūs vyrai ir norėjo vesti varlių merginas.
Vieną naktį Gyvatė nuvyko į Varlių namus. Merginos jau gulėjo lovose. Jis įsliūkino pas vieną iš jų ir uždėjo ranką ant jos veido. Ji pabudo ir paklausė, kas jis toks. Jis atsakė, kad yra Gyvatė. Kai ji tai sužinojo, ji pasakė, kad už jo netekės, ir liepė jam nedelsiant išeiti. Ji vadino jį blogais vardais, tokiais kaip 'šlykštus padaras', 'mažos akys' ir panašiai. Gyvatė grįžo ir papasakojo Bebrui apie savo nesėkmę.
Kitą naktį Bebriukas nuėjo į Varlių namus. Jis taip pat įlipo į lovą su viena iš mergaičių ir uždėjo ranką jai ant veido. Ji prabudo, bet kai sužinojo, kas jis toks, liepė jam išeiti. Ji vadino jį tokiais vardais kaip 'trumpos kojos', 'didelis pilvas', 'didelis užpakalis' ir panašiai. Bebriukas pasijuto įskaudintas ir, grįždamas namo, pradėjo verkti. Jo tėvas paklausė, kas jam nutiko, ir Bebriukas jam papasakojo. Tėvas pasakė: 'Čia nieko tokio. Neverk. Per daug lis, jei verksi'. Bet Bebriukas pasakė: 'Aš vis tiek verksiu'.
Vanduo dabar tekėjo reguliariu srautu. Varliagyviai nuplaukė žemyn srautu, kol pasiekė sūkurį. Sūkurys juos įtraukė, ir jie nusileido į Mėnulio namus. Mėnulis pakvietė juos pasišildyti prie ugnies. Bet jie atsakė: 'Ne, mes nenorime sėdėti prie ugnies. Mes norime sėdėti ten'. Jie parodė į jį. Jis paklausė: 'Čia?', parodydamas į savo kojas. Jie atsakė: 'Ne, ne ten'. Tada jis parodė į vieną savo kūno dalį po kitos. Jiems nepatiko nė viena vieta, kol jis nepasiekė savo antakio. Kai jis paklausė: 'Ar sėdėsite čia?' ir parodė į savo antakį, jie visi sušuko 'Taip!' ir užšoko jam ant veido. Tai sugadino jo išvaizdą. Varlių seserys matomos ant Mėnulio veido net ir šiandien.
