Ugdymo psichologijos enciklopedija
Ši Ugdymo psichologijos enciklopedija apima gausią publikacijų ir pamokų kolekciją, skirtą mokymosi bei suvokimo koncepcijų analizei. Joje nagrinėjamos fundamentalios mokymosi teorijos ir pamatiniai mechanizmai, reguliuojantys įvairias strategijas, būtinas sėkmei tiek pedagoginiame, tiek mokymosi procese.
Įvadas į mokymosi studijas
Ši dalis skirta parengti mokslo darbuotoją nuodugnioms mokymosi studijoms, nustatant pamatines gaires ir pateikiant būtiną istorinį kontekstą, per kurį būtų galima apžvelgti šiuolaikines doktrinas. Baigęs šį skyrių, studentas turėtų gebėti: apibrėžti mokymosi prigimtį bei atskirti įgytus ir įgimtus reiškinius; diferencijuoti racionalizmo bei empirizmo mokyklas, išdėstant pagrindinius kiekvienos jų teiginius; įvertinti Wundto, Ebbinghauso, struktūralistų bei funkcionalistų indėlį įtvirtinant psichologiją kaip formalų mokslą; charakterizuoti pagrindinius įvairių tyrimų paradigmų bruožus; ištirti esmines mokymosi vertinimo metodologijų savybes; suformuluoti tuos mokymo principus, kurie yra bendri daugeliui mokymosi teorijų; išaiškinti būdą, kuriuo pedagoginė teorija bei edukacinė praktika viena kitą papildo ir tobulina; išdėstyti skirtumus tarp biheivioristinių ir kognityvinių teorijų, liečiančių įvairius mokymosi studijų klausimus.
Mokymosi neuromokslas
Šiame skyriuje nagrinėjamas mokymosi neuromokslas, apibrėžiamas kaip mokslas apie nervų sistemos santykį su mokymusi ir elgsena. Nors neuromokslas pats savaime nesudaro mokymosi teorijos, susipažinimas su jo principais suteiks mokslo darbuotojui tvirtesnį pagrindą suprasti vėlesnius skyrius apie sąlygojimą bei kognityvinį mokymąsi. Pagrindinis šio skyriaus dėmesys skiriamas centrinei nervų sistemai (CNS), kurią sudaro galvos ir stuburo smegenys. Didžioji diskurso dalis liečia galvos smegenų funkcijas. Autonominė nervų sistema (ANS), reguliuojanti nevalingus fiziologinius veiksmus — tokius kaip kvėpavimas ar liaukų sekrecija — minima ten, kur tai aktualu tyrimui. Baigęs šį skyrių, mokslo darbuotojas turėtų gebėti: apibrėžti aksonų, dendritų bei glijos ląstelių neuroninę organizaciją ir specifines funkcijas; ištirti pagrindines funkcijas, susietas su svarbiausiomis smegenų sritimis; identifikuoti tas cerebralines funkcijas, kurios yra griežtai lokalizuotos dešiniajame ir kairiajame pusrutuliuose; įvertinti įvairias technologijas, taikomas šiuolaikiniuose smegenų tyrimuose; išdėstyti mokymosi procesą iš neuromokslinės perspektyvos, įtraukiant konsolidacijos mechanizmus bei atminties tinklų veikimą; aptarti, kaip formuojasi ir sąveikauja neuroninės jungtys kalbos įsisavinimo bei vėlesnio jos vartojimo metu; analizuoti kritinius smegenų pokyčius ir vystymosi laikotarpius kaip brendimo ir patirties funkciją; išaiškinti smegenų vaidmenį reguliuojant motyvaciją bei emocijas; apsvarstyti neurologinių tyrimų reikšmę mokymo ir mokymosi praktikai.
Biheiviorizmas
Šiame skyriuje apžvelgiamas biheiviorizmas, išreikštas per įvairias sąlygojimo teorijas, susijusias su žinių įgijimu. Išskirtinis tokių sąlygojimo doktrinų bruožas yra ne tik dėmesys akivaizdžiam elgesiui — mat tuo privalo domėtis visos psichologijos teorijos — bet veikiau reikalavimas mokymosi procesą aiškinti išimtinai aplinkos įvykiais. Nors šių teorijų šalininkai nebūtinai neigia mentalinių reiškinių egzistavimą, jie teigia, kad tokios vidinės būsenos nėra būtinos pilnam mokymosi proceso paaiškinimui. Įvadinėje iliustracijoje personažas Leo laikosi pozicijos, pagrįstos sąlygojimo principais. Žymiausia iš šių doktrinų yra B. F. Skinnerio operantinio sąlygojimo teorija. Prieš pradedant šio šiuolaikinio darbo nagrinėjimą, bus pristatyti keli istoriniai sąlygojimo tradicijos pagrindai: Thorndike'o konekcionizmas, Pavlovo klasikinė sąlyga bei Guthrie kontiguitinis sąlygojimas. Baigęs šį skyrių, mokslo darbuotojas turėtų gebėti: išdėstyti, kaip elgsena įgyjama pagal konekcionizmo principus; įvertinti reikšmingą Thorndike'o indėlį į šiuolaikinę edukacinę praktiką; apibrėžti procesus, kuriais reakcijos tampa sąlyginės, užgęsta bei apibendrinamos pagal klasikinio sąlygojimo dėsnius; charakterizuoti mechanizmą, kuriuo tam tikras emocinis atsakas gali būti sąlygojamas iki tol neutraliam objektui; taikant kontiguitinio sąlygojimo principus, išaiškinti, kaip atskiri judesiai sintetinami į vieną veiksmą; aprašyti Skinnerio trijų narių operantinio sąlygojimo modelį ir pateikti iliustruojančius pavyzdžius; apibrėžti bei pavyzdžiais pagrįsti pagrindines operantinio sąlygojimo sąvokas: teigiamą bei neigiamą pastiprinimą, bausmę, generalizaciją, diskriminaciją, formavimą (shaping) bei Premacko principą; pateikti glaustą biheivioristinį savireguliacijos modelio apžvalgą; ištirti pagrindinius operantinių principų taikymo būdus švietimo srityje, įskaitant: elgsenos tikslus, mokymosi laiko paskirstymą, meistriškumo mokymąsi (mastery learning), programuotą mokymą bei sutarčių sudarymą.
Socialinė kognityvinė teorija
Šiame skyriuje aptariama socialinės kognityvinės teorijos konceptualioji struktūra bei jos pamatinės prielaidos apie žmogaus mokymosi ir elgsenos prigimtį. Reikšminga šios dalies dalis skirta modeliavimo procesų tyrimui. Apibrėžiamos įvairios įtakos mokymuisi bei rezultatams, analizuojami motyvaciniai veiksniai, ypač pabrėžiant kritinį saviveiksmingumo vaidmenį. Be to, pateikiama keletas edukacinių taikymų, atspindinčių socialinio kognityvinio mokymosi principus. Baigęs šį skyrių, mokslo darbuotojas turėtų gebėti: apibrėžti bei pavyzdžiais pagrįsti triadinės reciprokinės kauzalijos procesą; diferencijuoti aktyvųjį (enactive) bei pakaitinį (vicarious) mokymąsi, taip pat žinių įgijimą bei rezultatų pasireiškimą; išdėstyti savireguliacijos vaidmenį socialinės kognityvinės teorijos kontekste; apibrėžti bei pateikti trijų pagrindinių modeliavimo funkcijų iliustracijas; ištirti stebėjimu grindžiamam mokymuisi būdingus procesus; išaiškinti įvairius veiksnius, turinčius įtakos stebėjimo mokymuisi bei rezultatams; aptarti motyvacines savybes, susietas su tikslais, rezultatų lūkesčiais bei vertybėmis; apibrėžti saviveiksmingumą bei paaiškinti jo priežastis ir pasekmes edukacinėje aplinkoje; analizuoti, kaip modelių savybės — pavyzdžiui, bendraamžiai, daugialypiai modeliai ar įveikos modeliai — veikia saviveiksmingumą bei mokymosi procesą; aprašyti keletą edukacinių taikymų, atspindinčių teorinius socialinės kognicijos principus.
Informacijos apdorojimo teorija
Šiame skyriuje pirmiausia aptariamos pagrindinės informacijos apdorojimo prielaidos ir pateikiama prototipinio dviejų saugyklų atminties modelio apžvalga. Didžioji skyriaus dalis skirta dėmesio, suvokimo, trumpalaikės (darbinės) bei ilgalaikės atminties procesų paaiškinimui, apimant saugojimą, atgaminimą bei užmiršimo reiškinį. Nagrinėjama aktuali istorinė medžiaga, susijusi su verbaliniu mokymusi bei Geštalto psichologija, taip pat alternatyvios perspektyvos, apimančios apdorojimo lygius bei atminties aktyvavimą. Toliau tiriamas kalbos supratimas, o skyrius užbaigiamas aptariant mentinius vaizdinius bei įvairius jų edukacinius taikymus. Baigęs šį skyrių, mokslo darbuotojas turėtų gebėti: apibrėžti pagrindinius informacijos apdorojimo komponentus: dėmesį, suvokimą, trumpalaikę (darbinę) bei ilgalaikę atmintį; diferencijuoti skirtingas dėmesio perspektyvas ir paaiškinti, kaip dėmesys veikia mokymosi procesą; palyginti bei supriešinti Geštalto bei informacijos apdorojimo suvokimo teorijas; ištirti pagrindines tyrimų formas verbalinio mokymosi srityje; diferencijuoti trumpalaikę bei ilgalaikę atmintį pagal jų talpą, trukmę bei atitinkamus sudedamuosius procesus; apibrėžti teiginius (propositions) bei išaiškinti jų vaidmenį koduojant ir atgaminant informaciją ilgalaikėje atmintyje; išdėstyti pagrindinius veiksnius, veikiančius kodavimo, atgaminimo bei užmiršimo procesus; aptarti esminius kalbos supratimo komponentus; paaiškinti dvigubo kodavimo teoriją ir pritaikyti jos principus mentinių vaizdinių studijoms; identifikuoti informacijos apdorojimo principus, būdingus edukaciniams taikymams, ypač susijusiems su išankstinėmis organizacinėmis schemomis, mokymosi sąlygomis bei kognityvine apkrova.
Konstruktyvizmas
Šis skyrius pradedamas išsamia konstruktyvizmo apžvalga, apimančia pagrindinių jo prielaidų bei įvairių konstruktyvistinės doktrinos klasių apibrėžimą. Vėliau išdėstomos Piaget bei Vygotskio teorijos, ypač pabrėžiant aspektus, susijusius su žinių įgijimu. Analizuojami kritiniai socialinių procesų bei vidinės kalbos vaidmenys, po kurių seka motyvacijos nagrinėjimas iš konstruktyvistinės perspektyvos. Skyrius baigiamas konstruktyvistinių mokymosi aplinkų bei pedagoginių taikymų, atspindinčių šiuos principus, tyrimu. Baigęs šį skyrių, mokslo darbuotojas turėtų gebėti: ištirti pagrindines prielaidas bei įvairius konstruktyvizmo tipus; apibendrinti pagrindinius Piaget teorijos procesus, susijusius su mokymusi, ir apsvarstyti jų reikšmę pedagoginei praktikai; išaiškinti esminius Vygotskio sociokultūrinės teorijos principus bei mokymo reikšmę artimiausios plėtros zonoje; išdėstyti vidinės kalbos funkciją mokymosi bei savireguliacijos tikslais; aptarti, kaip mokyklos struktūra bei TARGET kintamieji veikia mokinio motyvaciją; charakterizuoti preceptoriaus lūkesčių formavimąsi bei tai, kaip jie gali veikti sąveiką su mokiniais; išvardyti esminius konstruktyvistinių mokymosi aplinkų bruožus bei pagrindinius APA į mokinį orientuotų principų komponentus; aprašyti, kaip mokymasis per atradimą, tyrimu grindžiamas mokymas, bendraamžių padedamas mokymasis bei diskursas gali būti struktūruojami atspindint konstruktyvistinę prieigą; išaiškinti, kaip preceptorius gali tapti labiau reflektuojantis ir taip padidinti mokinio pasiekimus.
Kognityviniai mokymosi procesai
Šiame skyriuje ši perspektyva išplečiama apimant pagrindinių kognityvinių procesų veikimą mokymosi metu. Po diskurso apie įgūdžių įgijimą aptariamos sąlyginių žinių bei metakognicijos temos, turinčios centrinę reikšmę mokymuisi. Vėlesnėse dalyse nagrinėjamas sąvokų mokymasis, problemų sprendimas, perkėlimas (transfer), technologijos bei mokymas. Baigęs šį skyrių, mokslo darbuotojas turėtų gebėti: diferencijuoti bendruosius bei specifinius įgūdžius ir ištirti, kaip jie kartu padeda siekti kompetencijos; charakterizuoti „naujoko-eksperto“ tyrimų metodologiją; suprasti, kodėl sąlyginės žinios yra svarbios mokymuisi, bei ištirti kintamuosius, veikiančius metakogniciją; atskirti sąvokų savybes bei išaiškinti sąvokų mokymosi modelius; išnagrinėti istorines problemų sprendimo apžvalgas bei bendrųjų strategijų (heuristikų) vaidmenį; aprašyti problemų sprendimą iš informacijos apdorojimo perspektyvos; diferencijuoti istorines perkėlimo (transfer) pažiūras ir pateikti kognityvinį žinių bei įgūdžių perkėlimo paaiškinimą; ištirti pagrindines kompiuterinių mokymosi aplinkų bei nuotolinio mokymosi savybes; išaiškinti mokymąsi iš išspręstų pavyzdžių bei rašymo ir matematinių įgūdžių lavinimą.
Motivacija
Skyrius pradedamas įvairių istorinių motyvacijos perspektyvų tyrimu; likusi dalis skirta šiuolaikinėms kognityvinėms doktrinoms. Pagrindiniai motyvaciniai procesai išaiškinami ir susiejami su žinių įgijimu. Temos apima pasiekimų motyvacijos teoriją, atribucijos teoriją, socialinę kognityvinę teoriją, tikslų teoriją, kontrolės suvokimą, savivaizdį bei vidinę motyvaciją. Skyrius užbaigiamas apsvarstant keletą pedagoginių taikymų. Baigęs šį skyrių, mokslo darbuotojas turėtų gebėti: glaustai ištirti keletą reikšmingų istorinių motyvacijos teorijų: potraukio, sąlygojimo, kognityvinio nuoseklumo bei humanistinę perspektyvą; išdėstyti motyvuoto mokymosi modelį bei charakterizuoti pagrindinius jo komponentus; išdėstyti esminius šiuolaikinio pasiekimų motyvacijos modelio bruožus; aptarti priežastines dimensijas Weinerio atribucijos teorijoje bei jų daromą įtaką pasiekimų situacijose; išaiškinti, kaip socialiniai kognityviniai tikslų bei lūkesčių procesai formuojasi ir sąveikauja veikdami motyvaciją; diferencijuoti mokymosi (proceso) bei rezultatų (produkto) tikslus ir paaiškinti, kaip jie gali veikti motyvaciją bei mokymosi procesą; paaiškinti galimą suvokiamos kontrolės poveikį mokymuisi, elgsenai bei emocijoms; apibrėžti savivaizdį bei išaiškinti pagrindinius veiksnius, veikiančius jo vystymąsi; atskirti vidinę motyvaciją nuo išorinės bei sąlygas, kuriomis atlygis gali padidinti arba sumažinti vidinę motyvaciją; ištirti pedagoginius taikymus, susijusius su pasiekimų motyvacija, atribucijomis bei tikslų orientacijomis.
Savireguliacija
Pagrindinis šio skyriaus dėmesys skiriamas savireguliacijos studijoms. Savireguliacija (arba savireguliacinis mokymasis) liečia procesus, kuriais mokslo darbuotojai metodiškai nukreipia savo mintis, jausmus bei veiksmus nustatytų tikslų siekimui (Zimmerman, 2000). Savireguliacijos tyrimai mokymosi proceso metu kilo kaip išdava iš psichologinių savikontrolės vystymosi tyrimų tarp suaugusiųjų bei vaikų (Zimmerman, 2001). Reikšminga dalis ankstyvųjų savireguliacijos tyrimų buvo atliekama klinikinėse aplinkose, kur tyrėjai mokė dalyvius keisti tokią neadaptyvią elgseną kaip agresija, priklausomybės ar tarpasmeniniai konfliktai namų bei mokyklos aplinkoje (Mace & West, 1986). Savireguliacija išsiplėtė apimdama akademinį mokymąsi bei mokslo pasiekimus (Zimmerman & Schunk, 2001). Baigęs šį skyrių, mokslo darbuotojas turėtų gebėti: apibrėžti bei pateikti iliustracijas esminiams biheivioristiniams šalutiniams savireguliacijos procesams: savistabai, savimokai bei savpastiprinimui; apibrėžti bei pavyzdžiais pagrįsti socialinius-kognityvinius savireguliacijos subprocesus, įskaitant savistabą, savęs vertinimą bei savireakciją; ištirti įvairius procesus, veikiančius socialinėse kognityvinėse savireguliacijos fazėse: numatymą, vykdymą bei savirefleksiją; išdėstyti savireguliaciją iš informacijos apdorojimo perspektyvos bei pateikti savireguliacijos strategijų pavyzdžius; aptarti savireguliaciją iš konstruktyvistinio taško; analizuoti, kaip įvairūs motyvaciniai kintamieji — saviveiksmingumas, tikslai bei vertybės — siejasi su savireguliacijos disciplina; suformuluoti schemą, kurią mokiniai galėtų taikyti savo akademinių studijų gerinimui; išaiškinti, kaip savireguliacijos principai gali skatinti pasiekimus rašymo bei matematikos srityse.
Raida
Skyrius pradedamas istoriniu bei filosofiniu mokslo apie raidą pagrindų apžvalga, apimant reikšmingą Vaiko studijų judėjimo indėlį. Išaiškinamos įvairios teorinės raidos perspektyvos, ypatingą dėmesį skiriant kognityvinėms bei konstruktyvistinėms pažiūroms. Aptariama Brunerio kognityvinio augimo doktrina kartu su šiuolaikiniais kognityvinių procesų raidos tyrimais. Nagrinėjamos temos apie raidą atitinkantį mokymą bei perėjimus švietimo sistemoje. Pateikiamos dalys apie namų bei šeimos įtaką raidai, motyvacijos raidos pokyčius bei edukacinius taikymus. Susijusios smegenų raidos (2 skyrius) bei Piaget ir Vygotskio teorijų (6 skyrius) temos nagrinėjamos kitose dalyse. Baigęs šį skyrių, mokslo darbuotojas turėtų gebėti: charakterizuoti pagrindines įtakas, lėmusias mokslinį žmogaus raidos tyrimą; išdėstyti reikšmingus Vaiko studijų judėjimo pasiekimus bei trūkumus; išdėstyti raidos klausimus, aktualius žinių įgijimui, bei pagrindines žmogaus raidos perspektyvas; palyginti struktūrinį bei funkcinį raidos paaiškinimą; apibrėžti Brunerio pasiūlytus žinių reprezentacijos būdus bei „spiralinio kurikulumo“ reikšmę; ištirti tam tikrus didelius kognityvinės informacijos apdorojimo pokyčius, vykstančius raidos metu; išaiškinti raidą atitinkančio mokymo prigimtį; aptarti socioekonominio statuso, namų aplinkos bei tėvų įsitraukimo santykį su raida bei mokymosi procesu; aprašyti motyvacijos raidos pokyčius bei jų reikšmę mokymuisi; paaiškinti tam tikras mokymo pasekmes, kylančias iš literatūros apie mokymosi stilius bei tyrimų apie preceptoriaus ir mokinio sąveiką.
Susijusios publikacijos
Ši dalis apima įvairias temas, susijusias su edukacinių procesų metodologijomis, religija bei etika pedagoginėse struktūrose, estetika bei socialiniu paternalizmu visuomenės kolektyvuose ir kitus susijusius klausimus.